Mokslininkai sukūrė lipnų droną DNR rinkti ir augmenijai tirti.

Lipnus dronas, skirtas eDNR išgauti iš tvartų, yra išradimas, kuris gali būti labai naudingas biologams.

Šveicarijos mokslininkai sukūrė bent vieną metodą, kaip surinkti DNR iš aplinkos (eDNR) aukščiausiuose medžių lajose, buveinėje, kuri iš esmės neįvertinta. Vietoj patyrusių alpinistų, rizikuojančių gyvybe, kad atgautų mažo vabzdžio ar paukščio DNR, komanda nusiuntė droną į medžių viršūnes , kad surinktų genetinę medžiagą, suteikdama jiems aiškesnį vaizdą apie reljefo organinį pasiskirstymą.

Lipnus dronas eDNR išgauti iš stogelių

Tyrėjai naudojo keturkopterį su lipniu surinkimo narvu. Tačiau dėl to, kad medžių šakos linksta vos palietus, o dronui tereikia paliesti šakas, kad paimtų DNR, prietaisas turi slėgiu pagrįstą valdymo sistemą, leidžiančią įvertinti drono ir šakos sąveiką. Tada jis gali atitinkamai pakoreguoti savo padėtį, kad švelniai atsiremtų į šaką ir nenumuštų tos brangios genetinės medžiagos į žemę.

Tada drono narvas rinktų mėginius lipniu paviršiumi, pagamintu iš „lipnios juostos ir medvilninės marlės, sumirkytos DNR neturinčiame cukraus ir vandens tirpale“. Ląstelė sugaišta apie 10 sekundžių vienai šakai, kad surinktų eDNR, o tada grįžtų į savo bazę, kur mokslininkai surenka mėginius ir siunčia juos į laboratoriją. Šis eksperimentinis dronas sėkmingai surinko pakankamai genetinės medžiagos, kad būtų galima identifikuoti 21 gyvūnų rūšį – nuo ​​vabzdžių iki žinduolių, nuo paukščių iki varliagyvių.

Išradimas, kuris gali būti labai naudingas biologams

Tačiau mokslininkai tvirtina, kad dar reikia daug nuveikti. Pavyzdžiui, paskutinę bandymo dieną komanda pastebėjo, kad eDNR aptikimas smarkiai sumažėjo dėl lietaus prieš dieną, o tai rodo, kad šis metodas jiems pasakytų tik apie gyvūnus, prabėgusius po paskutinės liūties. Be to, ekspertai atkreipė dėmesį į jų dviejų kolektorių veikimo skirtumus, pabrėždami, kad reikia papildomai išbandyti įrangos galimybes.

Tyrėjai tikisi, kad jų darbas padės aplinkos biologams lengviau ir pigiau atrasti būtybes, gyvenančias labiausiai neprieinamose mūsų planetos vietose. Toks požiūris galėtų padėti mokslo bendruomenei suprasti, kaip aplinkos pokyčiai veikia biologinę įvairovę, ir galbūt net geriau nustatyti pažeidžiamas rūšis, kol dar ne vėlu.